Netradicinė lietuvių kalbos pamoka – be vadovėlių…

 

Ši savaitė Naujamiesčio vidurinėje mokykloje paskelbta savaite be vadovėlių. Todėl lietuvių kalbos pamoką skyrėme jausmų pasauliui – poezijai. Juk poezijos neišmoksi iš knygos, poeziją galima tik pajausti. Juk poezija, Paulio Širvio žodžiais tariant, visų pirma – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų… Viskas, kas žmogiška. Šitai suvokėme ir skaitydami lietuvių neoromantikų poeziją. Turbūt nė vienas nesuabejos, kad lietuvių literatūroje nėra daugiau tokios trapios būtybės kaip Salomėja Nėris…

Pirmiausia susiskirstėme į grupeles, todėl kiekvienos grupelės nariai domėjosi skirtingais poetais: Salomėja Nėrimi, Jonu Aisčiu, Antanu Miškiniu, B. Brazdžioniu. Tuomet paruošėme trumpas rašytojų biografijas, pasirinkome mėgstamiausius eilėraščius, juos išanalizavome parašėme ir supažindinome klasės draugus. Taip kiekvienas turėjo galimybę artimiau susipažinti su savo mėgstamu poetu, pristatyti jo kūrybą klasės draugams.

Žinoma, merginoms labiausiai patiko Salomėjos Nėries asmenybė, jos kūryba. Todėl turėjome galimybę išgirsti ištraukų iš jos dienoraščio, girdėjome eilėraščius iš kiekvieno poetės išleisto kūrybos rinkinio. Be abejo, Salomėja Nėris – vienintelė lietuvių poetė lakštingala, savo jausmo išraiška, eilėraščių formos lengvumu, melodingumu žavinti daugelį.

Vienu ryškiausiu neoromantiku klasiku galima laikyti Bernardą Brazdžionį. Esu įsitikinusi, jog jį galima vadinti pirmiausia Dievo, kilnaus žmogiškumo, tėvynės ir meilės šaukliu. Vertėtų nepamiršti, jog Bernardas Brazdžionis rašė ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Vaikams skirtus tekstus pasirašinėjo Vytės Nemunėlio vardu. Deklamuodami eilėraščius bandėme parodyti poeto universalumą, todėl vienas eilėraštis buvo „Dviratukas“, kurį besimokydamas gali pasijausti sugrįžęs į darželio laikus, kitas – „Per pasaulį keliauja žmogus“ – brandos ir laisvės simbolis Bernardo Brazdžionio  kūryboje. O norėdami priminti, kaip svarbu poezijai muzikalumas ir skambumas, pristatydami rašytoją grojome gitara.

Jono Aisčio kūryba labiau žavėjo vaikinus, todėl jie klasei ir pristatė jo eilėraščius bei biografiją. Dar kita klasės dalis skaitė Antano Miškinio kūrybą.

Manau, jog tokios pamokos yra labai naudingos, ugdo mokinių kūrybingumą. Skatina ieškoti naujų kelių į kūrybos pasaulį, poeziją. Teisingai Bernardas Brazdžionis, atsakydamas į klausimą, kas yra poezija, sakė, jog tai – žodžių vaivorykštė arba laumės juosta. Jeigu vaivorykštė – tai ji žavi nuostabių spalvų žėrėjimu. Jeigu laumės juosta, – tai ji apjuosia mūsų sielas nuostabaus grožio gijomis, išrašydama meilės ir džiaugsmo, laimės ilgesio, žemės gerumo, dangaus paguodos spalvomis… Aš tikiu, kad per šią lietuvių kalbos pamoką, mūsų sielos iš tiesų buvo apjuostos nuostabiausiomis vilties ir svajonių gijomis, kurias gali dovanoti tik poezija, kurią jaučiame ir išgyvenome…

                                                                                      Angelina Lapinskaitė, 11 klasė

SAM_0373 SAM_0376
SAM_0383 SAM_0380
 

Komentarų nėra

Būk pirma(s) pakomentavęs(-usi) įrašą.

Rašyti komentarą